- motorikos sutrikimai (bendrosios, smulkiosios ir artikuliacinės)
- dėmesio sutrikimai;
- atminties sutrikimai (regimosios, girdimosios, kalbinės, taktilinės);
- su kalbos sutrikimu susijęs lėtesnis intelektualinis vystymasis;
- pedagoginis vaiko apleistumas ir kiti.
Nors logopedo pagrindinė misija yra kalbos ir kalbėjimo sutrikimų korekcija, jam dažnai tenka spręsti ir sutrikimą lydinčias problemas. Svarbu suprasti, kad logopedo darbas yra tik dalis bendro darbo, kuriame dalyvauja ir vaikas, ir auklėtojos, ir tėvai. Ir sunku pasakyti, kurio iš jų indėlis, įveikiant sunkumus, yra didesnis.
Norėčiau plačiau pakalbėti apie „šeimyninę“ kalbos sutrikimų profilaktiką ir korekciją. Kuo gi gali padėti mažyliui jo patys artimiausi žmonės? Juk iš jų pusės svarbu ne tik užtikrinti mažam žmogui normalią priežiūrą, klausyti gydytojo nurodymų ar močiučių patarimų, bet reikia ir patiems žinoti vaiko fizinio, psichinio bei intelektualinio vystymosi dėsningumus, etapus ir į juos orientuotis, tuo pačiu įvertinant vaiko individualumą; užkirsti kelią galimoms arba koreguoti jau iškilusias problemas, betarpiškai padedant specialistams arba remiantis jų rekomendacijomis. Būtent į tėvų pareigas įeina raštingas savo vaiko problemos matymas ir savalaikis kreipimasis pagalbos į specialistus. Tam reikia įvairiais būdais kelti savo asmeninę kompetenciją (paskaitų, seminarų, kursų tėvams lankymas, pedagoginės literatūros skaitymas, individualios konsultacijos pas specialistus ir kt.) visais klausimais, liečiančiais vaikystę.
Taigi, Jūs manote, kad Jūsų vaikas:
a) vystosi normaliai, tačiau Jums norėtųsi jam padėti, suteikti papildomų stimulų;
b) Jums atrodo, kad jis atsilieka kurioje nors iš išvardintų sričių ir Jūs jau buvote konsultuotis pas specialistą ar netgi jau lankote reguliarius užsiėmimus;
c) Jūsų vaikas yra taip vadinamoje „rizikos grupėje“ (t.y. dėl kokių nors priežasčių jam prognozuojami galimi ugdymosi sunkumai) ir su juo reikia dirbti profilaktiškai.
Visais išvardintais atvejais Jūs galite naudotis toliau išvardintomis rekomendacijomis.
Apžvelgsiu paprasčiausius “buitinius” metodus, padėsiančius užkirsti kelią galimiems vaiko vystymosi sutrikimams ar pakoreguoti jau esančius. Šiuos metodus bendraudami su mažyliu gali naudoti visi artimieji bet kurioje aplinkoje (namie, svečiuose, automobilyje, parduotuvėje, einant pasivaikščioti ir pan.). Ugdyti reikia visus vaikus, bet ypatingai tuos, kurie turi kokių nors vystymosi sutrikimų. Nekalbėsiu apie specialius pratimus, skirtus atminties, dėmesio, sensorinių įgūdžių lavinimui, o aptarsiu paprastus, visiems prieinamus, bet tikrai vaiko vystymąsi veiksmingai skatinančius būdus.
Taigi, kokie komponentai būtinai turi įeiti į vaiko vystymąsi ir kada tai pradėti?
1. Rytinė mankšta – elementarių fizinių pratimų, prieinamų Jūsų vaikui, rinkinys. Jei vaikui sunku atlikti paprastas užduotis, reikia pradėti (nuo pat gimimo) nuo pasyvaus pratimų atlikimo mokymo. T.y. Jūs savo rankomis manipuliuojate vaiko kūnu, mokydami jį vieno ar kito pratimo. Būtina sąlyga – visi pratimai turi būti smulkiai komentuojami, nesvarbu, koks mažas vaikas bebūtų. Kitas etapas – Jūs darote tuos pačius pratimus, tačiau stovite priešais vaiką – orientacija į vaizdinį pavyzdį. Vėliau vaikas daro tuos pačius pratimus, remdamasis tik žodine jūsų instrukcija. Dar vėliau mokotės naujų pratimų, galbūt jau praleisdami pasyvių judesių etapą.
2. Visi įmanomi žaidimai su kamuoliu (pradedami, kai tik vaikas ima stovėti).
3. Gatvėje ėjimas šaligatvio plytelių linijomis.
4. Šuoliukai per virvutę ir įvairias kliūtis.
5. Važiavimas triratuku ir dviratuku (apie 2-3 metus)
Smulkiosios motorikos (pirštukų) lavinimui:
1. Populiarūs pirštukų žaidimai (“Virė pelytė košelę”, “Pirštukai-nykštukai, kur tu buvai?”…). Pradėkite nuo pasyvių pratimų 2-3 vaiko gyvenimo mėnesį.
2. Šešėlių teatras (pradėti apie 2 m.).
3. Įvairių daiktų varstymas, tinka įvairūs batai ar figūros su išbadytomis skylutėmis (pradėti apie 1 m.) .Raištelių vėrimo mokymuisi galima panaudoti įvairių formų figūras (kvadratus, skritulius ir kt.), iškirptas iš kieto kartono. Figūros kraštuose 1 cm atstumu išbadomos skylutės. Vaikas turi nuosekliai į visas skylutes įverti raištelį kietu galiuku, lyg apsiūdamas kraštą. Tam, kad vaikui būtų įdomiau mokytis, figūros viduryje galima priklijuoti kokį nors paveikslėlį ir pasakyti, kad, gražiai apsiuvęs kraštelį spalvotu raišteliu, galės darbelį padovanoti draugui. Po to vaikui siūloma varstyti ir rišti nuautus batus, ir tik po to apsiautus.
4. Sagų, užtrauktukų, spaustukų, segtukų segimas. Galima patiems pagaminti specialius “treniruoklius”: prisiūti ant audeklo skiautės keletą sagų, o ant kitos skiautės iškirpti skyles. Galima mokyti vaikus segti sagas lėlių drabužiuose, nukabintuose paltuose, suknelėse, iš pradžių segti dideles sagas, po to mažas. Pradžioje suaugusieji turi ne tik parodyti judesį, bet ir padėti vaiko rankomis jį atlikti. Po tokių treniruočių vaikai jau galės patys segti sagas ant savo apsirengtų drabužių.
5. Kirpimas žirklėmis (apie 2 m.). Tam, kad greičiau išmokytume vaiką kirpti žirklėmis, reikia sudėti vaiko pirštus kartu su savais į žirklių žiedus ir visus veiksmus atlikti kartu. Pamažu, lavinant vaiko smulkiąją pirštų motoriką, lavės ir vaiko sugebėjimas reguliuoti savo judesių tikslumą ir stiprumą.6. Žaidimai su mozaikomis, kuriose mažos detalės įsistato į skylutes; leidžiama nuo tada (!), kai vaikas nustoja viską kišti į burną ar atidžiai stebint suaugusiems. (Tas pats reikalavimas ir 7 bei 8.)
7. Karolių vėrimas ant virvutės.
8. Lipdymas iš plastilino.
9. Grojimas muzikos instrumentais.
10. Išmokykite vaiką, jei tai įmanoma, prisiūti sagas, siuvinėti, megzti vašeliu ar virbalais.
1. Pirmiausia, natūraliai mokydamasis kalbos, vaikas būtinai turi matyti aiškią ir taisyklingą suaugusiųjų artikuliaciją. Pradžioje vaikas mokosi valdyti kalbėjimo organus (apatinį žandikaulį, lūpas, liežuvius) pamėgdžiodamas pašnekovą. tas pats vyksta ir su mimikos reakcijomis. Todėl kalbėti su vaiku reikia „veidas į veidą”, kad vaikas matytų aiškius Jūsų artikuliacinius judesius.
2. Žaidimas “Veidrodis”: suaugusysis demonstruoja įvairias mimikos išraiškas (liūdesį, džiaugsmą, linksmumą, išgąstį, nuostabą ir t.t), o vaikas bando pakartoti (jau nuo 4-5 mėn.).Galima komentuoti ar žiūrėti į tikrą veidrodį dėl kontrolės.
3. Lėkštės išlaižymas po valgio. Šiuo atveju reikia sekti, kad vaiko rankos su lėkšte būtų burnos aukštyje ir nejudėtų, dirbti turi tik liežuvis! Jei šis pratimas neįtelpa į Jūsų etiketo normas, galite jį ir praleisti.
4. Mokykite prisimerkti, uostyti, ištempti lūpytes į priekį bučiniui, nusišypsoti uždarytomis lūpytėmis ir rodant dantukus (1 m.).
Taisyklingas garsų tarimas neįmanomas be taisyklingo kvėpavimo ir oro srovės valdymo. Vaiko mokymas pūsti, t.y. burnyte suformuoti kryptingą oro srovę, kartu yra parengiamasis etapas formuojant ir mokant tarti šnypščiamuosius (š, ž, č, dž) bei švilpiamuosius (s, z, c, dz) garsus. Yra daug žaidimų kvėpavimo mokymui. Pasiūlysiu jums tuos, kurie būtinai patiks mažyliui.
Sekite, kad vaikas įkvėpdamas nekeltų pečių, o iškvėpdamas neišpūstų skruostų, pučiamas objektas turi būti burnos lygyje, o kūnas išlikti tiesus. Pučiant vaiko lūpytės turi būti sudėtos apvaliai ir truputį patemptos į priekį.
Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas kalbinio kvėpavimo mokymui: trumpas gilus įkvėpimas per nosį ir ilgas iškvėpimas per burną.
1. Išmokykite vaiką pūsti smulkius daiktus, vatą, plunksneles, pūkus, lengvus teniso kamuoliukus... Galite pasidaryti vartelius, į kuriuos reikia įpūsti smulkų daiktą. Sekite, kad įkvepiant vaikas nekeltų pečių, iškvepiant neišpūstų skruostų, kad pučiamas objektas būtų burnos aukštyje, o kūnas išliktų tiesus. (Pradėti apie 1 m.)
2. Pripildykite dubenį vandeniu ir pūskite lengvus daiktus, pvz. popierinius laivelius. Galite surengti burlaivių regatą, lygindami, kas geriau pūtė, kieno laivas nuplaukė toliau. O gal tai bus mažos žuvytės ar antytės?
3. Nevenkite žaidimų su muzikiniais instrumentais! Tinka dūdelės, lūpinės armonikėlės, fleitos. Galite sukurti visą orkestrą, kur mama, tėtis ir vaikas turės atskiras savo partijas. Triukšminga? Tačiau kaip įdomu!
4. Dar galima surengti varžybas su tėčiu – kas greičiau pripūs balioną ar greičiau užpūs žvakutes.
5. Pūskite į vandenį per šiaudelį – burbuliukai parodys iškvėpimo ilgumą.
6. Pūskite daiktus per šiaudelį.
7. Pūskite oro burbulus, mokykite pūsti švelniai ir lėtai.
1. Ištęstai tarti įvairius balsius. Paimkite į ranką ilgą virvutę ir paslėkite ją kumštyje. Pasiūlykite vaikui paimti jos galiuką ir pamažu traukti virvelę, tuo pačiu metu nesustojant tariant ilgą balsį (aaa, ooo, yyyy, ūūū, eee, ėėėė). Ištraukta virvelė gali būti trumpa arba ilga, žiūrint, koks vaiko kalbinio kvėpavimo ritmas. Esant ilgam iškvėpimui, balsas skambės ilgai ir virvelė bus ilga. Esant trumpam iškvėpimui, balsas greitai nutrūks ir virvelė bus trumpa. Pamažu vaikas išmoks įkvėpti daugiau oro ir lėčiau jį išvėpti.
2. Be izoliuotų balsių galima naudoti balsių junginius (aū, ao, aoū, eėy ir pan.). Labai tinka susišūkauti pasivaikščiojimų gamtoje metu.
3. Vėliau tą patį galima atlikti tariant išmoktus priebalsius (s, z š, ž).
1. Pradėkime nuo „garsažodžių pamėgdžiojimo” metodikos, kuri ypač padeda vaiko artikuliacinės bazės ir frazinės kalbos pusės formavimuisi, o tai vėliau padeda užkirsti kelią daugeliui kalbos vystymosi problemų. Taigi, garsų ar garsažodžių pamėgdžiojimas – tai į lietuvių kalbą „išverstas” gyvūno balsas ar artimiausios aplinkos garsas (motoro gausmas, stuksenimas ir t.t). Savo darbe mes remiamės gyvūnų garsais dėl jų vaizdumo ir paprastumo.
Užsiėmimui su vaiku turėkime paveikslėlių su pavaizduotais gyvūnais, kurie skleidžia įvairius garsus. Pavyzdžiui, šuniukas –„au-au”, katytė- „miau”, karvė – „mū”, uodas – „z-z-z” ir t.t. Kuo vaikas mažesnis, tuo didesni, ryškesni ir tikroviškesni turi būti paveikslėliai. Paveikslėlių rinkinį sudaro 25-30 kortelės. Rodyti paveikslėlius galima pradėti jau 3-4 mėnesį nuo gimimo. Jei vaikas visai mažas, pradėkite nuo paprasto kortelių rodymo, pratinkite vaiką sukoncentruoti žvilgsnį į paveikslėlį, sekti akimis jo judėjimą.
“Užsiėmimų” taisyklės ir nuoseklumas
Jūs įsitaisote priešais vaiką, jūsų veidai turi būti viename lygyje. Jei vaikas dar tik guli, Jūs turite pasilenkti virš jo taip, kad vaikas aiškiai matytų Jūsų veidą. Laikydami paveikslėlį su šuniuku dešinėje nuo Jūsų burnos, Jūs lėtai ir aiškiai tariate “au-au”, dedate kortelę į šoną ir imate kitą. demonstruokite korteles tol, kol vaikas išlaiko dėmesį. Pamažu rodomų kortelių kiekis didės.
Kai vaikas pradės geriau ar blogiau kartoti paskui Jus gyvūnų kalbą (1 m.), padidinkite reikalavimus garsų tarimo tikslumui (apie 1,5 m.). Jūs, tardami garsažodžius, paryškinate ir sulėtinate garsų tarimą, atkreipiate vaiko dėmesį į kalbos organų judesių taisyklingumą. Jau galite bandyti pataisyti nepavykusius tarimo variantus. Atsiminkite, kad egzistuoja amžiaus normos įsisavinant kalbos garsus: švilpiamieji garsai (s, z) susiformuoja apie 3 m., šnypščiamieji ir afrikatos (š, ž, č, c, dž, dz) –apie 4m., sonoriniai (l, r) – apie 5-6 m. Nekelkite per aukštų reikalavimų, o kantriai mokykite.
2. Kitas etapas –frazė. Įgarsindami paveikslėlius, jūs pridedate ir gyvūno pavadinimą: „Šuniukas – au-au”, „Ožkytė – me-e”, „Gyvatė – š-š-š” ir t.t. Vaikui įsisavinus frazė dar ilginama: „Šuniukas loja au-au”, „Varna kranksi kar-kar”, „Ežiukas pūškuoja puš-puš”.
Šio darbo eigoje Jūs patys pamatysite, kaip Jūsų mažylis žymiai greičiau ir lengviau prašneks pakankamai taisyklinga frazine kalba. Žinoma, jei vaikas turi kalbos sutrikimą ar jis yra prognozuojamas, vaiką turėtų kuo anksčiau stebėti logopedas.
Reikia nuolat atsiminti kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl savo kalboje, nukreiptoje į vaiką, suaugusieji turėtų vengti visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos ir pan. Jūs turite visada atsiminti, kad bet koks Jūsų pasisakymas gali pasikartoti ir įsitvirtinti pirminiu pavidalu vaiko sąmonėje, t.y. taip, kaip Jūs ištarėte, su visomis fonetinėmis (garsinėmis), gramatinėmis, leksinėmis ir intonacinėmis klaidomis.
3. Skaitykite vaikams knygas, orientuodamiesi į vaiko amžių ir sugebėjimą suprasti. Pradėkite nuo iliustracijų žiūrėjimo, jų komentavimo, veikėjų atpažinimo ir pagrindinės įvykių sekos aptarimo. Ir tik po to pereikite prie originalaus teksto.
4. Uždavinėkite vaikui klausimus, pradėdami nuo bendrų klausimų (kas? kur? ką daro?), palaipsniui pereikite prie konkrečių (Ką daro varlytė? kur nuėjo? ką paėmė? kam nunešė? ir pan.). Žiūrėti ir skaityti knygutes reikia pradėti gerokai anksčiau nei vaikui sukaks metukai.
5. Kartu su vaiku žiūrėkite animacinius ar kino filmukus, padėdami vaikui suprasti pamatyto prasmę išsamiais paaiškinimais. Vėl nepamirškite aptarti ir paklausinėti vaiko, kad įsitikintumėte, kiek jis suprato.
6. Žaiskite įvairius loto žaidimus. Mokykite teisingai sudėti paveikslėlius, juos pavadinti, dėlioti erdvėje, dėti vieną ant kito. Mokyti pradėkite nuo 1 metų.
7. Žaiskite domino (tinka ir paveikslėlių, ir taškelių domino) žaidimus.
8. Žaiskite porinių paveikslėlių žaidimus. Žaidimo turinys: keletas vienodų paveikslėlių porų (nuo 4 iki 15, t.y. 8-30 kortelių) išdėstomos eilėmis į stačiakampį, paveikslėliai užversti žemyn. Žaidėjai iš eilės atverčia po dvi korteles, bandydami surasti dvi vienodas korteles. Laimi atvertęs daugiausia vienodų porų.
Patarimas: svarbu, kad visi stalo žaidimai būtų įgarsinti , t.y. būtų lydimi išsamių žodinių komentarų, pvz.: „Kas turi dramblį?” – “Aš turiu dramblį”, „Aš dedu kiškį ir katiną”, „Aš atidengiau namą ir obuolį – ne pora”, „Mama atidengė namą ir namą – pora” ir t.t.
9. Žaiskite įvairius didaktinius stalo žaidimus, skirtus lavinti įvairiems psichiniams procesams: regimajam suvokimui ir dėmesiui, orientacijai erdvėje, klasifikacijai ir apibendrinimui ir t.t. Nepamirškite visko lydėti kalba!
10. Įvairiausi žaidimai su garsais ir žodžiais. Pavyzdžiui, sugalvoti žodžių, prasidedančių tuo pačiu garsu; kurti žodžių grandines; sugalvoti kuo daugiau apibūdinimų vienam daiktui ir t.t. Užduotys turi atitikti vaiko amžių ir sugebėjimus.
11. Būtinai mokykite (!) žaisti siužetinius žaidimus: Parduotuvę, Ligoninę, Kirpyklą ir t.t.
Kuo daugiau smulkmenų bus Jūsų kalboje, kuo ji bus turtingesnė, tuo labiau išsivysčiusi bus ir Jūsų vaiko kalba. Į kiekvieną pokalbį su vaiku sudėkite visą įmanomą informaciją, tinkančią tai situacijai. Jūsų neturi sustabdyti tai, kad vaikas gali ko nors nesuprasti, neįsisavinti. Jau ne kartą įrodyta, kad vaiko smegenų galimybės perdirbant ir atsimenant informaciją yra praktiškai begalinės, ir Jūs vėliau būsite gerokai nustebinti, kaip lengvai ir efektyviai Jūsų vaikas mokysis.
Linkiu sėkmės!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą