Jis jau viską supranta!
Metų amžiaus vaikelis prašomas mamos parodo, kur jo nosytė, akytės, kojytės ir t.t. Tačiau, kai to prašo kiti žmonės, vaikas neatsako į prašymą - jis tiesiog jo nesupranta.Taip yra todėl, kad signalu veiksmui tarnauja ne patys žodžiai, o mamos gestai, mimika, intonacijos.
Kai suaugęs sako mažyliui: ”Duok ranką”, jis tuos žodžius palydi atitinkamu judesiu. Vaikas suvokia žodžių ir gesto ryšį, pagauna bendrą situacijos prasmę ir reaguoja.
Laikui bėgant mažylis pradeda suprasti žodžių prasmę nepriklausomai nuo to, kas juos sako ir kokiais gestais palydi. Žodžiai pamažu įgauna savarankišką prasmę.
Žodžių kiekis, kuriuos mažylis supranta (taip vadinamas pasyvusis žodynas, kuris gali smarkiai skiritis nuo aktyviojo, t.y. tų žodžių, kuriuos vaikas vartoja) sparčiai auga pirmą pirmų metų pusmetį. Pradžioje vaikas įsisavina jį supančių daiktų pavadinimus, suaugusiųjų vardus, kreipinius, žaislų, kūno bei veido dalių pavadinimus. Iki antrojo savo gimtadienio vaikas supranta visus žodžius, kuriais suaugusieji vadina aplinkinius daiktus. Tam pasitarnauja pastovus ir įvairiapusis suaugusiųjų bendravimas su vaiku bei paties vaiko patirtis, kuri pradeda sparčiai kauptis jam pradėjus vaikščioti.
“Kas čia yra?”
Paprastai nuo pusantrų metų vaikas jau pats pradeda klausinėti jį dominančių daiktų pavadinimų.Pradžioje jis tik rodo pirštu į kokį nors daiktą ir klausiamai žiūri į suaugusįjį. Vėliau prie judesio prisijungia klausimas:”Kas čia? Čia…?” Tiesa, pradžioje vaikas domisi ne tuo, kaip būtent vadinasi daiktas. Jam svarbu, kad jūs jam atsakytumėte. Tačiau, “padaręs išvadą”, kad su aplinkiniais galima bendrauti kalbos pagalba, mažylis greitai pradeda reikalauti ne bet kokio atsakymo, o “iš esmės”.
“Kas čia yra?” – klausia mergaitė mamos ir rodo į kėdę.Mama jai sako:”Tai stalas”. Mergaitė nepatenkinta pakartoja klausimą. Mama tęsia žaidimą: “Tai lovytė”. Mergaitė vėl kartoja klausimą. Pagaliau mama pasako teisingą atsakymą, mergaitė patenkinta pakartoja:”Kėdė”.
Žinoma, tokie žaidimai-pokštai turi prasmę tik tuo atveju, jei vaikas jau žino daikto pavadinimą. Įdomu tai, kad vaikas beveik niekada nesutinka su neteisingu atsakymu ir reikalauja teisingo. Tokiais klausimais vaikas lyg ir pasitikrina savo žinias.
Vaikas pradeda įsiklausyti
Trečiais gyvenimo metais vaikas jau žymiai geriau supranta suaugusiųjų kalbą.Svarbu, kad išauga ne tik suprantamų žodžių gausa, bet ir pats supratimas tampa kokybiškesnis. Galima teigti: vaikas pradeda įsiklausyti, ką tarpusavyje kalba suaugusieji, jam tampa įdomios pasakos, eilėraščiai, pasakojimai. Tai reiškia, kad jis supranta ne tik tokią kalbą, kuri tiesiogiai susijusi su tuo, ką jis dabar mato, bet ir kalbą - pasakojimą apie daiktus ir reiškinius, kurių jis šiuo metu nemato.Tai labai svarbus momentas vaiko kalbos raidoje – jis gauna galimybę pažinti tikrovę per žodį.
Palaipsniui suaugusiųjų kalbos supratimas pasiekia tokį lygį, kad vaikas jau gali klausytis nedidelių pasakojimų, kurių turinys jam visiškai naujas. Jis jau gali klausytis trumpų pasakojimų, neparemtų iliustracijomis ar vaizdinėmis priemonėmis.Tai labai svarbu. Juk pagrindinė kalbos savybė ir yra tai, kad kalbantysis galėtų perduoti besiklausančiam viską, ką jis nori pasakyti, nenaudodamas nieko kito išskyrus kalbą – nei gestų, nei paveikslėlių, nei žaislų.
Pasakojimai, kuriais suaugusysis kreipiasi į vaiką, turi būti trumpi, nedideli.Tačiau tai nereiškia, kad viską turime vaikui išdėstyti keliais trumpais sakiniais. Trumpas turi būti pats turinys. Jį turi sudaryti kelių nuoseklių įvykių seka. Kiekvienas įvykis vaikui turi būti suprantamas. Kada suaugęs pasakoja vaikui tokius pasakojimus, jis siekia vaiką išmokyti vaizduotėje atkurti situaciją, apie kurią kalbama. Todėl vaikui toks pasakojimas – tai visų pirma paveikslas, kurį jis suvokia ne per regėjimą, o per kalbą.
Štai pasakojimo vaikui pavyzdys:”Atėjo pavasaris, ištirpo ledas. Vaikai pasiėmė lentą, padarė iš jos valtelę ir paleido valtelę plaukti vandeniu. Valtelė plaukė, o vaikai bėgo paskui ją. Priekyje telkšojo bala, vaikai balos nepastebėjo, įkrito į ją ir sušlapo.”
Šiame pasakojime keletas paprastų veiksmų sudaro įvykį. Tokie pasakojimai naudingi tuo, kad suaugusysis, pradėdamas nuo tokių trumpų pasakojimų, pamažu pratina vaiką klausytis ir suprasti vis sudėtingesnius pasakojimus.
Jis daug ką gali pasakyti!
Laikotarpis nuo metų iki trijų pasižymi greitu vaikų žodyno gausėjimu. Iki trijų metų vaiko vartojamų žodžių atsarga pasiekia 250-300 žodžių. Tai susiję su tuo, kad vaiko veikla tampa įvairesnė ir sudėtingesnė.Jis susipažįsta su įvairiomis daiktų savybėmis, nustato ryšius tarp jų, apibendrina pagal bendrus požymius. Tačiau sugebėjimas suprasti apibendrinančius žodžius dar nepakankamas.
Trečiais gyvenimo metais jau tikslėja žodžių tarimas ir vaiko kalbą gali suprasti ne tik pastoviai su vaiku bendraujantys suaugusieji, bet ir kiti aplinkiniai. Vis tik tokio amžiaus vaikai dar dažnai praleidžia žodžiuose atskirus skiemenis, garsus, kai kada juos perstato vietomis ar įterpia papildomus.
Gramatikos įsisavinimas
Svarbiausia šio periodo kalbos raidoje yra ne žodžių kiekio augimas, o tai, kad vaiko vartojami žodžiai įgauna atitinkamas gramatines formas, pvz.:”mergaitė sėdi”, “mergaitė atsisėdo”, “tėtė vairuoja mašiną” ir pan.
Būtent šiuo periodu prasideda vienas svarbiausių etapų gimtosios kalbos įsisavinime –kalbos gramatinės struktūros įsisavinimas. Jau trečiais gyvenimo metais vaikas įsisavina pagrindinius gramatinius dėsningumus. Šiuo laikotarpiu vaikas savo kalboje jau vartoja visus linksnius (su prielinksniais ir be jų – “panašus į vilką”, “palindo po stalu” , “einu namo” ir t.t.), veiksmažodžių formas, sudėtinius sakinius su jungtukais (“Sapne mačiau, kaip vilkas įkando man į ranką”, “Langas atidarytas, kad įeitų oro”).
Visa tai dar nereiškia, kad ateityje nei pačiam vaikui, nei aplinkiniams nereikės pasistengti, tobulinant vaiko kalbą. Juk vaikui dar reikės įsisavinti daugelį kalbos subtilumų, išimčių iš taisyklių.
Be to, kalbėdamas su suaugusiais ir bendraamžiais, vaikas mokosi dialoginės kalbos. O kadangi šnekamojoj beveik nėra dalyvių ir pusdalyvių(“šokinėjantis”,”šokant”), tai jų nėra ir vaiko kalboje.
Kokios užduotys skatina vaiko kalbos vystymąsi?
Trijų metų amžiaus vaikams galima ir reikia duoti specialias kalbines užduotis. Paprasčiausios iš jų – tai pamėgdžiojimo, kartojimo užduotys, kai žaidimo metu vaikas pakartoja atskirus garsus, ar žodžius (“Mašina ūžia-žžž”, “miškas ošia-ššš”, “uodas zyzia-zzz”). Sudėtingesnės užduotys, kuomet vaiko prašoma, pvz.:”Nueik pas senelę ir pasakyk jai:”Senele, duok mano, prašau, mano kepurę”.
Kodėl tokios užduotys naudingos vaiko kalbos raidai?
Pirmiausia todėl, kad suaugęs pateikia vaikui kalbos pavyzdį, ir ne tik taisyklingo frazės sudarymo modelį, bet ir kalbos panaudojimo konkrečioje situacijoje modelį. Galima teigti, kad panašios užduotys ne tik padeda formuoti vaiko kalbos gramatinį, leksinį taisyklingumą, bet ir ugdo kalbinio bendravimo kultūrą, formuoja “kalbinį elgesį”.
Antra, tokios užduotys naudingos dar ir todėl, kad vaikas mokosi sąmoningai konstruoti savo kalbą, tegul kol kas ir labai elementariai, pradeda suvokti, kaip kalba kiti ir jis pats.
Kalbinės užduotys, kai pateikiamas konkretus pasisakymo tekstas, tinka bendraujant su vaikais iki 2 metų amžiaus. Vyresniems vaikams jau galima pateikti bendresnio pobūdžio užduotis:”Nueik pas senelę ir paprašyk paduoti tavo kepurę”, “Paprašyk senelės savo kepurės”.
Kalbinės užduotys gali būti pateikiamos tam, kad vaikas kreiptųsi tiek į suaugusįjį, tiek į kitą vaiką ar grupę vaikų. Taip aktyvinamas kalbinis bendravimas tarp vaikų.
Kalbinės užduotys padeda vaikams išmokti užduoti klausimus:”Kas?”, “Koks?”, “Kur?” ir t.t., sudarinėti sudėtinius sakinius. Pavyzdžiui, vaikui siūloma paklausti suaugusiojo (ar kito vaiko): ”Paklausk tėvelio, kur jis padėjo tavo naują žaisliuką”. Vaikas gali klausimą pateikti įvairiai:”Kur tu padėjai mano naują žaisliuką?” arba “Mama klausia, kur tu padėjai mano naują žaisliuką?” arba “Mama klausia, kur naujas žaisliukas?” ir t.t.
Tokios kalbinės užduotys bei žodiniai pasakojimai labai svarbūs vaiko kalbos raidai, tačiau nereikia nuvertinti ir iliustruotų knygučių skaitymo bei paveikslėlių, daiktų, žaislų stebėjimo ir aptarimo.
Vaizdingumas, betarpiškas susipažinimas su aplinkinio pasaulio daiktais, reiškiniais bei įvykiais yra būtinas pagrindas vaiko žinių ir vaizdinių turtinimui.
Žodžių atsargos kaupimas
Jau antrais gyvenimo metais vaikams galima rodyti ne tik daiktinius paveikslėlius be siužeto, kuriuose vaizduojami atskiri daiktai, žmonės, gyvūnai, bet ir siužetinius paveikslėlius, kuriuose vaizduojami kokie nors įvykiai (pvz.:vaikai laisto gėles). Trečiais gyvenimo metais vaikų galimybės apžiūrint paveikslėlius išauga, tačiau jokiu būdu šioje veikloje nereikėtų palikti jų vienų – vadovauti stebėjimui turi suaugusysis. Jis paaiškina matomo prasmę, atskleidžia veiksmų nuoseklumą, pateikia vaikams klausimus ir t.t.
Daiktinis paveikslėlis iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprastas: nupiešta lėlė, kiškutis, šuo, vėliavėlė, kamuoliukas…Atrodytų, nelabai daug naudos galima iš jos išpešti vaiko raidai. Na, prisimins vaikas, kaip tas ar kitas daiktas vadinasi, pavadins. Tai, žinoma, svarbu.O jei pavaizduotas daiktas jam dar nežinomas, jis su juo susipažins ir gal būt išmoks naują žodį. Tai taip pat svarbu. Tačiau paveikslėliai nevaizduoja bendrinių daiktų: bendrinių šunų, bendrinių kamuolių. Kamuoliai būna mėlyni, raudoni, geltoni, žali. Šunys taip pat būna skirtingi: nulėpausiai, su stačiomis ausimis, bukasnukiai, smailiasnukiai, trumpaplaukiai, ilgaplaukiai, dėmėti… Į visas paveikslėlio detales galima atkreipti vaiko dėmesį ir pateikti atitinkamus klausimus. Šuo paveiksle arba sėdi arba guli, o gal bėga arba tupi, gal loja, o gal ėda. Tik nuo suaugusiojo sugebėjimo matyti ir stebėti, nuo jo klausimų priklausys, kiek pamatys ir suvoks pats vaikas. Neužtenka paklausti:”Kas čia?”, reikia paklausti ir “Ką veikia?”, “Koks?”, “Kur matei panašų?” ir t.t.
Iki trijų metų amžiaus vaikai savo kalboje dažnai praleidžia prielinksnius (į, ant, po…), todėl atsakymai į klausimus “Kur sėdi?”, “Kur guli?” ne tik padeda įtvirtinti prielinksnių vartojimą kalboje, bet ir padeda išmokti juos vartoti taisyklingai, derinti daiktavardžių, būdvardžių linksnius.
Rišlios kalbos formavimosi pradžia
Daiktiniai paveikslėliai, kuriuose vaizduojami būtent negyvi daiktai, tinka ne tik žodyno turtinimui naujais žodžiais( daiktų ir jų savybių pavadinimais), bet ir rišlios kalbos lavinimui.
Suaugusysis rodo vaikui paveikslėlį (pvz.: mėlyną kamuoliuką) ir klausia:”Kas tai?”. Vargu ar mažylis iš karto atsakys: “Mėlynas kamuoliukas”. Greičiausiai jis pasakys :”Tai kamuoliukas” ar tiesiog: “Kamuoliukas”. Kitas suaugusiojo klausimas:”Koks?”, “Kokios spalvos?”. Atsakymas: ”Mėlynas”. Jei mes apsiribojame tuo, kad mažylis skirtų ir pavadintų spalvas, galime pasakyti:”Taip, tai mėlynas kamuoliukas” Bet galima pasakyti ir kitaip:”Taip, tai kamuoliukas. Kamuoliukas mėlynas.” Atrodytų, nėra didelio skirtumo, tačiau iš tiesų jis esminis.Nuosekliai išsakomos dvi atskiros mintys, du pastebėjimai:”Tai kamuoliukas” ir “Kamuoliukas mėlynas”. Antrasis sakinys ne taip sau seka paskui pirmą, jis glaudžiai su juo susijęs, išplaukia iš jo.Pirmu sakiniu daiktas išskiriamas iš daugelio kitų daiktų: tai kamuolys, o ne kažkas kita. Antru sakiniu šitas išskirtas daiktas yra apibūdinamas, charakterizuojamas pagal vieną iš savo savybių – pagal spalvą.
Tai labai elementarus, paprastas rišlios kalbos užuomazgos formavimo pavyzdys. Rišli kalba vystosi palaipsniui, nuo paprastų formų prie sudėtingų. Dabar, trečiais gyvenimo metais, tai tik pradžia, tik rišliosios kalbos formavimosi pagrindai. Sudėtingesnis darbas, lavinant vaiko rišliąją kalbą prasidės kitais, ketvirtaisiais gyvenimo metais, kuomet smarkiai išaugs vaiko žodynas, vaikas įsisavins gimtosios kalbos gramatinius dėsningumus, sutvirtės garsinė kalbos struktūra.
Dėmesys garsams
Iki pusantrų metų vaikas paprastai jau ištaria visus balsius (nors ir ne visiškai aiškiai), tai pat daugelį priebalsių (m,p,b,k,g,t,d,n,v,f,ch) bei garsą j.Daugelį priebalsių vaikas taria minkštai. Garsų tarimo tikslumas labia priklauso ir nuo garso vietos žodyje. Jei žodį sudaro du atviri skiemenys (po priebalsio seka balsis: mama, katė, tėtė), tai vaikas dažniausiai ištaria teisingai. Jeigu žodį sudaro trys ar daugiau skiemenų, vaikas dažnai pakeičia vienus garsus kitais, praleidžia garsus ar skiemenis (vietoj kapišonas sako pakišonas, pakšonas, vietoj vabalas – babalas ir pan.). Garsai praleidžiami ir tais atvejais, jei greta stovi du priebalsiai (siestas vietoj sviestas, moka vietoj morka ir pan.).
Supažindindami mažylį su naujais žodžiais, atkreipkite dėmesį į priebalsių tarimo kietumą. Tam padeda įvairūs pamėgdžiojimai. Rodydami žaislinę žasį, vaikui sakome: ”Tai žąsis. Ji gagena: ga-ga-ga. O dabar tu pagagenk kaip žąsis”. Jei vaikas garsą g taria minkštai (gia-gia-gia), prašome paklausyti dar kartą ir pakartojame teisingą tarimą.
Kalbos garsų minkštinimas būdingasmažiems vaikams, jis išlieka ir trečiais vaiko gyvenimo metais. Vaikas daugelio garsų dar netaria arba pakeičia į lengviau tariamus.Taip šnypščiamieji (š,ž,č) dažnai pakeičiami švilpiamaisiais (s,z,c), o kartais minkštu "t": tiaulė vietoj saulė. Kieti švilpiamieji gali būti minkštinami (siamtis vietoj samtis), garsai r, minkštas r’ arba praleidžiami, arba keičiami minkštu l’, j: jatas (ratas), liovė (rovė), dulys (durys) ir pan.
Dėmesys garsinei vaiko kalbos pusei turi būti nė kiek ne mažesnis, nei jos turiniui. Suaugusieji turi su vaiku kalbėti aiškia, taisyklinga kalba ir pagal galimybes reikalauti iš vaiko suprantamo, aiškaus garsų, žodžių ir frazių tarimo.
Tarimo netolygumai praeina palaipsniui, vaikui augant, maždaug 4-6 gyvenimo metais, kadangi vaikas augdamas bei nuolat girdėdamas taisyklingą suaugusiųjų kalbą, prisitaiko prie jos ir palaipsniui įvaldo teisingą artikuliaciją.Tačiau šitame procese privalu vaikui padėti, naudojant pamėgdžiojimą, rodant paveikslėlius, kurių pavadinimuose yra tas ar kitas vaiko netaisyklingai tariamas garsas. Su vaiku galime pamėgdžioti mašinos ūžimą (ž-ž-ž), medžių ošimą (š-š-š) ir t.t.
Kuomet vaikui mamos ir močiutės dainuoja liaudies daineles, deklamuoja įvairius žaidinimus, eilėraštukus, kartu su vaiku jų mokosi, tai visų pirma svarbu vaiko emocijoms, susipažinimui su meniniu žodžiu.Tačiau tuo pačiu vaikas mokosi ir taisyklingo tarimo. Daugelis eilėraštukų ir dainelių, atrodo, ir buvo suskurti tam, kad būtų galima “pažaisti” garsiukais.
Virė pelytė košelę,
Maišė moliniam puodely.
Šitam davė ji šukelę,
Šitam davė ji šaukštelį,
Šitam davė ji šakutę,
Šitam davė ji lėkštutę.
Tumda, tumda,
Visi mane stumdo.
Kaip katinėlį
Apie puodynėlę.
Neretai suaugusieji pamėgdžioja netaisyklingą vaiko kalbą, manydami, kad tai gražu: " Tu mano glazuti, mazuti” ir pan. To daryti jokiu būdu nereikėtų. Nereikia savo autoritetu įtvirtinti vaiko kalbos trūkumų, tuo labiau, kad 3 m. vaikas jau pats sugeba girdėti kitų žmonių tarimo netaisyklingumus ir netgi vertinti savo sugebėjimą taisyklingai tarti. Vaiko dėmesys girdimai kalbai, sugebėjimas atpažinti žodžių tarimo skirtumus padeda vaikui įsisavinti taisyklingą garsų ir žodžių tarimą. Todėl ypatingai svarbu, kad suaugusieji, kalbėdami su mažu vaiku, sektų savo kalbos aiškumą, taisyklingumą, tempą, nekalbėtų pagreitintai, netartų atmestinai (kas būdinga kasdienei buitinei kalbai), nes tuomet daugelis garsų susilpnėja, iškraipomi, nutrinami arba visai neištariami.
Linkiu sėkmės!
Aurelijos Paulauskienės fotografija
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą