Kas ta dizartrija?

Dizartrija – kalbos artikuliacinės pusės sutrikimas, kurį sukelia organinis centrinės nervų sistemos pažeidimas. Pagrindinis dizartrijų skiriamasis požymis, pagal kurį jas skiriame nuo kitų sutrikimų, yra tas, kad sutrinka ne tik atskirų garsų tarimas, bet ir visa kalbinė artikuliacija.

Vaikams, turintiems dizartriją, nukenčia artikuliacijos  ir mimikos raumenų judrumas. Tokių vaikų kalbai būdinga:

• suveltas, netikslus garsų tarimas;
• balsas dažnai tylus, silpnas arba, kai kada atvirkščiai, šaižus, aštrus;
• sutrikęs kvėpavimo ritmas;
• kalba praranda sklandumą, jos tempas būna arba pagreitėjęs, arba sulėtėjęs.

Dizartrijų atsiradimo priežastimi gali tapti įvairūs kenksmingi faktoriai, kurie  atsiranda ir paveikia:

• vaisiaus vystymosi metu (virusinės infekcijos, toksikozės, placentos patologija);
• gimdymo metu (užsitęsęs arba per staigus gimdymas, sukeliantis kraujo išsiliejimus į smegenis, pridusimas);
• ankstyvajame amžiuje (infekciniai galvos smegenų ir jų apvalkalų susirgimai: meningitas, encefalitas...).

Dizartrija gali būti tiek sunkios, tiek lengvos formos. Sunki forma dažniausiai būna kaip vaikų cerebrinio paralyžiaus dalis. Vaikams, turintiems sunkią dizartrijos formą, teikiama kompleksinė logopedinė ir gydomoji pagalba specialiose įstaigose: vaikų darželiuose ar mokyklose, skirtose vaikams su sunkiais kalbos arba judėjimo aparato sutrikimais.

Vaikai, turintys lengvesnes ar nežymias dizartrijos formas, ugdomi bendrojo ugdymo įstaigose. Šios formos pasireiškia lengvesnio laipsnio kalbos aparato, bendrosios ir smulkiosios motorikos sutrikimais bei artikuliacinės kalbos pusės sutrikimais – kalba aplinkiniams suprantama, tačiau netiksli.

Vaikai, turintys nežymią dizartriją (dar vadinama užtušuota, paslėpta) beveik neišsiskiria tarp bendraamžių, į juos net ne visada atkreipiamas dėmesys. Tačiau jie turi kai kurių ypatumų. Tokie vaikai neaiškiai kalba, blogiau valgo. Paprastai jie nemėgsta mėsos, morkų, kietų obuolių, džiūvėsių, nes jiems sunku kramtyti. Truputį pakramtę, tokie vaikai velia kąsnį po burną, laiko jį už skruosto, kol suaugusieji neduoda pastabos. Dažnai tėvai nusileidžia savo vaikams ir duoda minkštą maistą – košes, kad tik mažylis būtų pavalgęs. Tuo pačiu, patys to nenorėdami, tėvai stabdo vaiko kalbos aparato judesių vystymąsi. Būtina palaipsniui, pamažu pratinti vaiką gerai sukramtyti kietą maistą.

Tokiems vaikams lėčiau formuojasi ir kultūriniai-higieniniai įgūdžiai, reikalaujantys tikslių įvairių raumenų grupių judesių. Vaikas nemoka skalauti burnos, nes jo silpnai išvystyti liežuvio ir skruostų raumenys. Jis arba iš karto nuryja vandenį, arba jį išspjauna. Tokį vaiką reikia mokyti:

-išpūsti skruostus ir sulaikyti orą;

-paeiliui išpūsti tai vieną, tai kitą skruostą (“stumdyti orą”);

-įtraukti skruostus sučiaupus lūpas;

-įtraukti skruostus pravėrus burną.

Tik po to tokių pratimų galima pratinti vaiką skalauti burną.

Vaikai, turintys dizartriją, nemėgsta ir nenori užsiseginėti sagų, rištis batų raištelių, atsiraityti rankovių. Vien įsakymais ir paliepimais čia nieko nenuveiksime. Reikia mokyti vaikus segti sagas lėlių drabužiuose, nukabintuose paltuose, suknelėse, iš pradžių segti dideles sagas, po to mažas. Suaugusieji turi ne tik parodyti judesį, bet ir padėti vaiko rankomis jį atlikti. Po tokių treniruočių vaikai jau galės patys  segti sagas ant savo apsirengtų drabužių.

Raištelių vėrimo mokymuisi galima panaudoti įvairių formų figūras (kvadratus, skritulius ir kt.), iškirptas iš kieto kartono. Figūros kraštuose 1 cm atstumu išbadomos skylutės. Vaikas turi nuosekliai į visas skylutes įverti raištelį kietu galiuku, lyg apsiūdamas kraštą. Tam, kad vaikui būtų įdomiau mokytis, figūros viduryje galima priklijuoti kokį nors paveikslėlį ir pasakyti, kad, gražiai apsiuvęs kraštelį spalvotu raišteliu, galės darbelį padovanoti draugui. Vėliau vaikui siūloma varstyti ir rištis nuautus batus, o tik po to apsiautus.

Vaikams, turintiems dizartriją, sunkiau sekasi ir vaizduojamoji veikla. Jie nemoka taisyklingai laikyti pieštuko, kirpti žirklėmis, reguliuoti spaudimo stiprumo piešiant pieštuku ar tapant teptuku. Tam, kad vaiką greičiau  išmokytume  kirpti žirklėmis, reikia sudėti vaiko pirštus kartu su savais į žirklių žiedus ir visus veiksmus atlikti kartu. Pamažu, lavinant vaiko smulkiąją pirštų motoriką, lavės ir vaiko sugebėjimas reguliuoti savo judesių tikslumą ir stiprumą.

Dažnai tokiems vaikams iškyla sunkumų atliekant kūno kultūros, fizinius pratimus bei šokant. Jiems sunku suderinti savo judesius su muzikinės frazės pradžia ir pabaiga, keisti judesių pobūdį pagal ritmą. Apie tokius vaikus sakoma, kad jie nerangūs, nes negali tiksliai atlikti įvairių judesių. Jiems sunku išlaikyti pusiausvyrą stovint ant vienos kojos, jie dažnai nemoka šokinėti ant vienos kojos, stovėti pasistiebę ant pirštų galiukų. Suaugusysis turėtų padėti vaikui šokinėti ant vienos kojos, prilaikydamas jį už talijos, o vėliau –už abiejų rankų iš priekio, kol vaikas išmoks tai daryti savarankiškai.

Dėl visų šių minėtų sutrikimų tokiems vaikams reikalingi papildomi individualūs užsiėmimai ugdymo įstaigoje ir namuose. Šių vaikų ugdymas turi vykti  keliomis kryptimis:

-motorikos lavinimas (bendrosios, smulkiosios, artikuliacinės);

-garsų tarimo tikslinimas;

-ritminės-melodinės kalbos pusės formavimas;

-taisyklingo kvėpavimo mokymas;

-bendras kalbėjimo tobulinimas.

Dizartrijų  atpažinimo požymiai

Ikikalbinio vystymosi laikotarpiu

Kalbos  vystymosi laikotarpiu

ü  riksmas silpnas arba jo nėra; ü  sutrikęs čiulpimas; ü  sutrikęs rijimas; ü  bloga riksmo moduliacija; ü  nosinis riksmo atspalvis; ü  būdingi atskiri riktelėjimai įkvėpimo metu; ü  blogai ima krūtį, silpnai žinda; ü  žindant springsta, atpila pro nosį; ü  kvėpavimas padažnėjęs, paviršinis, aritmiškas; ü  veido asimetrija, atvipusi apatinė lūpa; ü  čiauškėjimo, gugavimo garsai atsiranda vėliau ir yra neišraiškingi; ü  augant riksmo intonacijos nepakankamai raiškios, mažai balsinių reakcijų; ü  vėliau išmoksta sėdėti, ropoti, vaikščioti; ü  nesąlyginiai refleksai silpni arba jų nėra; ü  buvę užslopinti nesąlyginiai refleksai pasireiškia vėliau ir apsunkina valingos artikuliacijos vystymąsi; ü  vėliau pradeda čiupti daiktus dviem pirštais bei manipuliuoti daiktais; ü  ilgai neišmoksta kramtyti, kąsti; ü  springsta kietu maistu; ü  negeria iš puodelio.

ü  nepakankami valingi artikuliaciniai judesiai; ü  nepakankamos balsinės reakcijos; ü  neteisinga liežuvio padėtis burnos ertmėje; ü  nevalingi liežuvio judesiai; ü  sutrikęs kalbinis kvėpavimas; ü  disfoniškas, silpnas balsas; ü  veidas be mimikos, nejudrus; ü  miego sutrikimai (naktinės baimės, sunkūs sapnai); ü  apetito sutrikimai, polinkis į virškinimo sutrikimus; ü  bloga adaptacija prie pakitusių metereologinių sąlygų; ü  padidintas verksmingumas, dirglumas, nuotaikų svyravimai; ü  padidintas judrumas, nedrausmingumas, grubumas, reikalavimas išskirtinio dėmesio sau (ypač išryškėja nuvargus); ü  polinkis į isteriškas reakcijas; ü  baikštumas, slopinimas naujoje situacijoje; ü  įvairūs bendrosios motorikos nesklandumai, nepakankama judesių koordinacija (nevikrūs, dažnai griūva ir pan.); ü  nemėgsta rankų darbų, ilgai neatsiranda poreikis piešti; ü  atminties, dėmesio, protinio darbingumo sutrikimai; ü  orientavimosi erdvėje bei laike sutrikimai, pavėluotas šių vaizdinių formavimasis; ü  sulėtėjęs kalbos vystymasis; ü  pastovus tarimo sutrikimas.

Kuo dizartrijos skiriasi nuo dislalijų?

Atskirdami nuo dislalijų, vadovaujamės šiais kriterijais:

·        trijų pagrindinių sindromų išskyrimu (artikuliacijos, kvėpavimo, balso sutrikimų);

·        prozodinės kalbos pusės sutrikimais;

·        garsų tarimo sutrikimų specifika (daugumą garsų yra sunku automatizuoti kalboje);

·        neurologiniu tyrimu ( organinio CNS pakenkimo požymiai);

·        anamnezės duomenimis (prenatalinė patologija, ikikalbinio vystymosi ypatumai, riksmo, balso reakcijų, čiulpimo, rijimo, kramtymo ir kt. ypatumai).

Nežymių dizartrijų atskyrimo nuo dislalijų požymiai:

·        silpnai išreikšti, bet  specifiniai artikuliacijos sutrikimai;

·        tarimo sutrikimas stabilus;

·        sklandumo sutrikimai;

·        neryškus nosinis balso atspalvis;

·        sunku išmokyti tarti izoliuotą garsą;

·        sunku automatizuoti garsą kalboje;

·        neišreikštas liežuvio galiukas;

·        nepakankamas liežuvio pakėlimas;

·        asimetriška iškišto į priekį liežuvio padėtis;

·        liežuvio tremoras (virpėjimas) ramybės būklėje;

·        liežuvio konfigūracijos pakitimai;

·        sinkinezijos (pvz.: apatinio žandikaulio judesiai, keliant liežuvį aukštyn; rankų pirštų judesiai, judinant liežuvį);

·        lėtas artikuliacinių judesių tempas;

·        sunkiai išlaikoma artikuliacinės poza;

·        sunkumai pereinant nuo vienų artikuliacinių judesių prie kitų;

·        nepakankamas lūpų judrumas;

·        padidėjęs seilėtekis, ypač daug artikuliuojant;

·        greitas nuovargis, dėmesingumo stoka;

·        nepastovi nuotaika, verksmingumas;

·        vegetatyvinio pobūdžio sutrikimai: šaltos, drėgnos rankos ir kojos;

·        miego sutrikimai: naktinės baimės, sunkūs sapnai;

·        lėčiau vystosi akies – rankos koordinacija, mokykliniame amžiuje būdingas negražus braižas;

·        intelektualinės veiklos sutrikimai: žemesnis protinis darbingumas, atminties, dėmesio sutrikimai;

·        pavėluotas orientacijos erdvėje, laike vaizdinių formavimasis;

·        lėtesnis foneminės analizės įgūdžių formavimasis.

Nustatyti nežymią dizartriją padeda šios užduotys:

·        iškišti liežuvį į priekį (dizartrijos atveju krypsta į šoną);

·        ramiai palaikyti iškištą liežuvį (dizartrijos atveju stebime virpėjimą);

·        ramiai laikyti iškištą liežuvį ir sekti prieš  akis vedamą pieštuką ( dizartrijos atveju į  tą pusę krypsta ir liežuvis);

·        pakelti liežuvį į viršų ( dizartrijos atveju jis kyla nelygiai arba nekyla);

·        atlikti artikuliacinius judesius, uždėjus ant kaklo ranką (dizartrijos atveju jaučiame  kaklo raumenų įtampą arba aiškiai matome galvos atlošimą);

·        atlikti sudėtingesnius rankų pirštų judesius (stebime ar  nėra pašalinių judesių: žandikaulio judinimo, kaktos raukimo, liežuvio iškišimo ir pan.);

·        plačiai išsižioti (atitraukia liežuvį).

 Linkiu sėkmės!

Logopedė Daiva 

Susiję:
A.Garšvienė, N.Strelkovienė, Vidutinės dizartrijos simptomatikos įvertinimas
V. Baracevičienė "Nežymi dizartrija" (metodinės rekomendacijos)