Taisyklingo garso Š tarimo mokymas

Taisyklingas garsų š, ž tarimas 

Tariant garsą š, lūpos suapvalinamos ir nežymiai atkišamos į priekį, dantys sukąsti arba tarp jų lieka 1-2 mm tarpelis.
Liežuvio galiukas priartėja prie viršutinių dantų alveolių ir sudaro su jomis ankštumą.
Liežuvio nugarėlė plokščia, tik užpakalinė jos dalis kiek pakyla prie minkštojo gomurio ir sudaro antrąją ankštumą, antrąjį užpakalinį šlamesio židinį.
Oro srovė iškvepiama iš plaučių, praeina pro ankštumas ir girdisi garsui š būdingas šlamesys, šnypštimas.
Minkštasis gomurys, pakilęs ir prisispaudęs prie užpakalinės ryklės sienelės, neleidžia orui praeiti į nosies ertmę.
Oro srovė plati ir šilta.
Balso stygos nevirpa.
Tariant minkštąjį š', liežuvio galiukas truputį pasislenka į priekį, o liežuvio nugarėlė šiek tiek pakyla prie kietojo gomurio.
Garsų ž, ž' tarimas toks pats kaip š, š', tik silpnesnė iškvepiamo oro srovė ir virpa balso stygos

Kalbos padargų mankštos pratimai mokant tarti garsus š, ž 

Pirmiausia išmokykime teisingai tarti s, z, tada nesunkiai išmokysime ir š, ž tarimo. Pakartokime pratimėlius, kurie parengia tarti garsus s, z, ir dar papildomai išmokime keletą naujų pratimų. 

Lūpas įtempkime šypsenai, po to atkiškime plačiai į priekį. šį pratimą pakaitomis kartokime keletą kartų. 

Aplaižykime viršutinę lūpą, pabandykime pasiekti nosytę, „suskaičiuokime” liežuviu viršutinius dantukus.

Būkime „dažytojai”. „Nudažykime” liežuvio namelio lubas. (Liežuvio galiuku pirmyn — atgal braukomas kietasis ir minkštasis gomurys). 

Nuraminkime liežuvėlį

Tikslas.Išmokyti atpalaiduoti liežuvio raumenis ir išlaikyti jį platų, atpalaiduotą.

Aprašymas.Truputį praverti burną, ramiaipaguldyti liežuvio galiuką ant apatinės lūpos ir paplekšnoti jį viršutine lūpa, tariant pe-pe-pe. Išlaikyti platų liežuvį ramiai, pravėrus burną ir skaičiuojant iki 5-10.

Dėmesio!1.Nekelti apatinės lūpos ir neįtraukti jos į vidų ant apatinių dantukų.2. Liežuvis turi būti platus, o jo kraštai liesti lūpų kampučius. 3.Paplekšnoti liežuvį lūpomis reikia kelis kartus vienu iškvėpimu. Sekti, kad vaikas nesulaikytų iškvepiamo oro. Kontroliuoti atlikimą galima taip: prie vaiko burnytės prinešti vatos gumuliuką, jai vaikas pratimą atlieka taisyklingai, vata atlinks. Šitas pratimas taip pat padeda išmokti taisyklingai nukreipti oro srovę.

Platus liežuvis

Tikslas. Lavinti sugebėjimą ilgesnį laiką išlaikyti ramų, atpalaiduotą liežuvį.

Aprašymas. Nusišypsoti, praverti burną, paguldyti platų priekinį liežuvio kraštą ant apatinės lūpos.Išlaikyti jį tokioje padėtyje, kol skaičiuojama iki 5-10.

Dėmesio! 1.Šypsena neturi būti per plati,  kad nebūtų įtampos. 2.Sekti, kad apatinė lūpa nekryptų į vidų. 3.Neiškišti liežuvio per toli, jis turi tik uždengti apatinę lūpą. 4.Liežuvio kraštai turi liesti lūpų kampučius.

Prilipdyk saldainį

Tikslas. Stiprinti liežuvio raumenis ir mokyti jį pakelti aukštyn.

Aprašymas.Paguldyti platų liežuvio galiuką ant apatinės lūpos. Ant  liežuvio galiuko paguldyti mažą saldainio irisas gabaliuką (ar pan.), prilipdyti saldainį liežuviu prie gomurio už viršutinių dantukų.

Dėmesio! 1.Sekti, kad dirbtų tik liežuvis, o apatinis žandikaulis nejudėtų. 2. Burną praverti ne plačiau kaip 1,5-2 cm. 3.Jei apatinis žandikaulis vistiek keliasi, galima švarų vaiko rodomąjį pirštą  įkišti tarp šoninių krūminių dantukų (tada vaikas neuždarys burnos). 4.Pratimą atlikti
iš lėto, neskubant.

Grybukas

Tikslas. Lavinti liežuvio kėlimą aukštyn, ištempiant poliežuvinį raištį.

Aprašymas. Nusišypsoti, parodyti dantukus, praverti burną, visą liežuvio plokštumą prispausti prie gomurio ir kuo plačiau praverti burną. (Liežuvis turi priminti ploną grybo kepurėlę, o ištemptas poliežuvinis raištis – jo kotuką.)

Dėmesio!  1.Sekti, kad lūpos būtų ištemptos į šypseną. 2.Liežuvio šonai turi būti vienodai prispausti prie gomurio -  nei viena pusė neturi nusileisti. 3.Kartojant pratimą, burną stengtis praverti burnytę vis plačiau.

Kas toliau nuvarys kamuoliuką

Tikslas. Išgauti sklandžią, ilgą, nenutrūkstamą oro srovę, einančią liežuvio viduriu.

Aprašymas. Nusišypsoti, paguldyti platų liežuvį ant apatinės lūpos ir, lyg tariant ilgą garsą f, nupūsti vatos kamuoliuką iki priešingo stalo krašto.

Dėmesio! 1.Apatinės lūpos negalima įtraukti  į vidų. 2. Neišpūsti skruostų. 3. Sekti, kad vaikas tartų garsą f, o ne ch, t.y. kad oro srovė būtų siaura, o ne plati.

Skani uogienė

Tikslas. Išmokyti plačiai pakelti priekinę liežuvio dalį ir suformuoti panašią į kaušelį liežuvio padėtį, kurią liežuvis įgauna tariant šnypščiamuosius garsus.

Aprašymas. Lengvai praverti burną ir plačia priekine liežuvio dalimi nulaižyti viršutinę lūpą, judesį atliekant iš viršaus į apačią, bet ne į šalis.

Dėmesio! 1. Sekti, kad dirbtų tik liežuvis, o apatinis žandikaulis jam nepadėtų, nestumtų liežuvio aukštyn – žandikaulis turi nejudėti (jį galima prilaikyti pirštu). 2.Liežuvis turi būti platus, o jo šonai liesti lūpų kampučius. 3.Jei pratimas nepavyksta, reikia grįžti prie pratimo “Nubausk nepaklusnų liežuvėlį”. Kai tik liežuvis neklauso, reikia jį pakelti aukštyn ir paslėpti po
viršutine lūpa.

Armonikėlė

Tikslas. Stiprinti liežuvio raumenis, ištempti poliežuvinį raištį.

Aprašymas. Nusišypsoti, praverti burną, prilipdyti liežuvį prie gomurio ir, nenuleidžiant liežuvio, uždaryti ir atidaryti burną (poliežuvinis raištis tamposi lyg armonikėlė). Lūpas išlaikyti šypsenos padėtyje. Pratimą kartojant, stengtis burną atidaryti vis plačiau ir vis ilgiau išlaikyti pakeltą liežuvį.

Dėmesio! 1. Sekti, kad atidarant burną, lūpos nejudėtų. 2.Atidarius ir uždarius burną, kiekvieną padėtį išlaikyti iki 3-10 skaičiavimų.

Fokusas

Tikslas. Lavinti liežuvio pakėlimą aukštyn, sugebėjimą išgauti šaukšto formą ir nukreipti oro srovę liežuvio viduriu.

Aprašymas. Iškišti liežuvį ir padaryti „kaušelį” arba „samtelį” (liežuvio galiukas ir kraštai pakilę, o nusileidęs vidurys sudaro įdubimą).
Nusišypsoti, praverti burną, platų liežuvio  priekį paguldyti ant viršutinės  lūpos taip, kad jo šoniniai kraštai liestų viršutinę lūpą, o viduryje  susidarytų griovelis, ir nupūsti vatos gumuliuką, paguldytą ant nosytės galiuko. Oro srovė turi eiti liežuvio viduriu, tada vatytė skris aukštyn.
Lengvesnis variantas: Padaryti tokį pat „kaušelį” arba „samtelį” už viršutinių dantų, burnoje. Pūsti į jį orą.
„Palakti  pienelį”, kaip katytė laka.

Dėmesio! 1.Sekti, kad apatinis žandikaulis nejudėtų. 2.Liežuvio šoniniai kraštai turi būti prispausti prie viršutinės lūpos; viduryje susidaro griovelis, kuriuo eina oro srovė. Jei nepavyksta, galima lengvai prilaikyti liežuvį. 3.Apatinė lūpa neturi keltis, uždengti apatinių dantukų ar linkti į vidų.

Jei taip žaidžiant teisingai ištarti garsų nepavyko, padėkite vaikui su mentele, šaukštelio koteliu. Tariant garsus s... arba z... mentele, šaukštelio koteliu keliamas liežuvis aukštyn, į garsų š, ž padėtį, kol pasigirsta šie garsai. Jei vaikui gerai sekasi, negailėkime pagyrimų, paskatinimų. Siekite, kad vaikas šiuos garsus ištartų savarankiškai, be pagalbos. Dar kartą primenama kalbėjimo padargų padėtis (lūpos suapvalintos ir atkištos į priekį, liežuvis aukštai, dantukai sukąsti, oro srovė šilta, plati).


Garso Š mokymo pavyzdžiai, rusų k.
1dalis

2 dalis

Linkiu sėkmės!